Kodėl žmogus staiga pradeda tolti nuo visų

Telefonas rodo penkis nematytus pranešimus. Draugė klausia, ar viskas gerai, nes seniai nesirodai. Šeimos pokalbių grupėje – žinutė, į kurią jau trečią dieną neatsakai, nors matei ją iš karto. Nieko blogo neatsitiko. Nesipykai su niekuo. Tiesiog kažkuriuo metu pradėjai atsakinėti vėliau, vėliau susitikti sutikai rečiau, o galiausiai net paprasčiausias „kaip sekasi?“ pradėjo jaustis kaip per didelė našta.

Iš šalies tai atrodo kaip nutolimas nuo žmonių. Kartais net kaip šaltumas, tarsi kažkas viduje būtų užgesę.

Bet jei atidžiau pažvelgtum į tai, kas vyko prieš šį nutolimą, dažnai paaiškėtų kita istorija: ne žmogus pavargo nuo kitų, o žmogus jau seniai buvo pavargęs nuo savęs paties – nuo to, kaip ilgai teko būti stipriam, prieinamam, viską spėjančiam, visada atsakančiam. Nutolimas nuo kitų dažnai yra ne pirmas žingsnis. Tai paskutinis žingsnis po ilgo, nematomo nutolimo nuo savęs.

Kartais žmogus tolsta ne todėl, kad tapo šaltas. Kartais jis tiesiog per ilgai buvo per toli nuo savęs.

Kas iš tikrųjų vyksta prieš nutolimą

Nutolimas nuo žmonių retai atsiranda per vieną dieną. Jam paprastai būdinga ilga, tyli fazė, kurios metu žmogus vis dar dalyvauja – atsako į žinutes, ateina į susitikimus, šypsosi tinkamu metu – bet vidiniai resursai tam jau senka. Pokalbiai, kurie anksčiau pasirodydavo lengvai, ima reikalauti vis daugiau pastangų. Buvimas su kitais, net mylimais žmonėmis, ima kainuoti daugiau, nei duoda.

Kai ši būsena tęsiasi pakankamai ilgai, nervų sistema pradeda ieškoti būdo apsisaugoti. O paprasčiausias, greičiausias apsisaugojimo būdas – sumažinti sąlytį su išoriniu pasauliu. Ne todėl, kad žmonės nustojo rūpėti, o todėl, kad rūpėjimas pats savaime tapo per brangus.

Ką apie tai sako artumo ir atsiribojimo tyrimai

Psichologas Johnas Bowlby, tyrinėjęs, kaip žmonės reaguoja į ilgalaikį emocinį atskyrimą ar nepasiekiamumą, aprašė nuoseklią seką: iš pradžių žmogus protestuoja, aktyviai ieško ryšio, bando būti išgirstas. Jei tai nepavyksta pakankamai ilgai, seka nusivylimo ir liūdesio fazė. O jei situacija vis tiek nesikeičia, atsiranda trečia fazė – atsiribojimas: emocinis nutolimas, kuris iš išorės gali atrodyti kaip abejingumas, bet iš tikrųjų yra apsauginis mechanizmas, sumažinantis skausmą, kai artumo siekti tapo per skaudu [1].

Ši seka aprašyta artimų santykių kontekste, bet panašus modelis matomas ir platesniame gyvenime: kai žmogus ilgą laiką jaučiasi nepakankamai pastebėtas, nepakankamai pailsėjęs ar nepakankamai savas net savo kasdienybėje, nutolimas nuo kitų dažnai tampa vidiniu būdu pasakyti: man reikia mažiau duoti, kad turėčiau ką duoti sau.

Nutolimas nuo kitų dažnai nėra sprendimas apie kitus. Tai sprendimas pasilikti tam, kas dar liko viduje.

Kodėl tai dažnai vadinama „šaltumu“, nors tai nėra šaltumas

Psichologė Christina Maslach, tyrinėjusi ilgalaikio emocinio išsekimo poveikį, pastebėjo, kad viena iš pirmųjų jo apraiškų – ne pyktis ar liūdesys, o atsiribojimas: sumažėjęs noras įsijausti, sutrumpėję pokalbiai, polinkis laikyti kitus per atstumą. Ji šį reiškinį apibūdino kaip natūralią, nors ir skausmingą, nervų sistemos reakciją į ilgalaikį emocinį krūvį, o ne charakterio ydą [2].

Tai svarbus skirtumas. Žmogus, kuris tolsta po ilgo išsekimo laikotarpio, dažniausiai nesąmoningai bando sau grąžinti bent minimalų emocinį rezervą – ne todėl, kad nebejaučia meilės ar rūpesčio, o todėl, kad jausti viską vienu metu tapo nebeįmanoma.

Kaip atskirti nutolimą nuo tikro atitolimo

Ne kiekvienas nutolimas yra ženklas, kad reikia sugrįžti. Kartais atstumas iš tikrųjų reiškia, kad santykis ar situacija nebeatitinka žmogaus poreikių. Tačiau yra keli požymiai, padedantys atskirti laikiną, išsekimo sukeltą nutolimą nuo sąmoningo, ilgalaikio pasitraukimo.

Pirma – ar nutolimas apima visus žmones vienu metu, ar tik konkretų asmenį. Bendras, universalus nutolimas nuo beveik visų dažniau rodo vidinį išsekimą nei konkretaus santykio problemą.

Antra – ar kartu su nutolimu jauti kaltę ar liūdesį, ar tiesiog palengvėjimą be jokio skausmo. Kaltė ir liūdesys dažnai rodo, kad ryšys tebėra vertinamas, tik šiuo metu nėra jėgų jį palaikyti taip, kaip norėtųsi.

Trečia – ar nutolimas atėjo po ilgo įtempto laikotarpio (darbo, rūpesčių, atsakomybių), ar be jokios matomos priežasties, ilgą laiką. Pirmuoju atveju tai dažniau laikinas apsauginis mechanizmas. Antruoju – verta atidžiau pažiūrėti giliau.

Ne kiekvienas atstumas yra atsisveikinimas. Kartais tai – kūno prašymas trumpam sumažinti apkrovą.

Kaip grįžti, kai esi pasitraukęs

Grįžimas prie žmonių po tokio laikotarpio dažnai atrodo sunkesnis, nei buvo pats nutolimas – atsiranda gėda, kad taip ilgai neatsakinėjai, baimė, kad kiti supyko ar nusivylė.

Pirmas žingsnis – pripažinti sau, kas vyko, be savikritikos. Ne „aš blogas draugas“, o „aš buvau tiek išsekęs, kad nebeturėjau ką duoti“. Šis skirtumas keičia visą tolesnį procesą.

Antras žingsnis – grįžti mažais žingsniais, ne iš karto pilnu tempu. Vienas trumpas atsakymas, viena trumpa žinutė – be pareigos iš karto viską paaiškinti ar atsiprašinėti.

Trečias žingsnis – prieš grįžtant prie kitų, trumpam grįžti prie savęs. Klausimas, „ko man iš tikrųjų reikia, kad turėčiau ką duoti kitiems“, dažnai yra tikslesnis pirmasis žingsnis nei bandymas iškart atstatyti visus ryšius vienu metu.

Kai ryšys vėl tampa įmanomas

Nutolimas, kylantis iš išsekimo, retai yra galutinis. Dažniausiai jis tiesiog laukia, kol viduje atsiras pakankamai erdvės, kad artumas vėl nekainuotų per daug.

Telefonas vėl rodo nematytą pranešimą. Bet šįkart, prieš atidėdamas jį „vėliau“, sustoji. Klausi savęs, ar tikrai nėra ką atsakyti, ar tiesiog dar nespėjai sau grąžinti to, ką atidavei kitiems.

Ir kartais užtenka vieno paprasto sakinio – „seniai nerašiau, nes buvau išsekęs, bet galvojau apie tave“ – kad ryšys, kuris atrodė nutrūkęs, vėl pradėtų kvėpuoti.

Šaltiniai: 1) Bowlby, J., prieraišumo teorija, protesto–nevilties–atsiribojimo seka. 2) Maslach, C. (1982), perdegimo tyrimai, emocinio išsekimo ir atsiribojimo ryšys.