Kodėl jautrūs žmonės pavargsta nuo minios?

Vakarėlis dar tik įsibėgėja. Muzika, juokas, dešimtys pokalbių vienu metu, šviesos, kvapai, kažkieno parfumas, kažkieno per garsus balsas. Kiti atrodo taip, tarsi galėtų likti čia visą naktį – vis dar juokiasi, vis dar klausosi, vis dar švyti. O tu jau prieš valandą pajutai, kad kažkas viduje pradėjo trauktis. Ne todėl, kad nepatinka žmonės. Ne todėl, kad nutiko kas blogo. Tiesiog visko – per daug, per greitai, per garsiai.

Grįžti namo anksčiau, nei planavai. Kitą dieną draugai klausia, kodėl taip greitai išėjai. Atsakymo tarsi nėra – arba yra, bet jis skamba keistai: „man tiesiog reikėjo tylos“.

Šis jausmas pažįstamas ne vienam. Kambarys pilnas žmonių, o kūnas jau seniai signalizuoja: gana. Ir dažnai kartu su nuovargiu ateina ir kitas jausmas – kaltė, kad esi „ne toks kaip visi“, kad negali tiesiog mėgautis, kaip, atrodo, mėgaujasi kiti.

Jautrūs žmonės dažnai pavargsta nuo minios ne todėl, kad nemėgsta žmonių. Jie pavargsta todėl, kad jų nervinė sistema pasaulį jaučia giliau.

Kas iš tikrųjų yra jautrumas šia prasme?

Psichologė Elaine Aron dešimtmečius tyrinėjo reiškinį, kurį pavadino jutiminio apdorojimo jautrumu – įgimtu nervų sistemos bruožu, pasireiškiančiu maždaug penktadaliui žmonių. Tokie žmonės giliau apdoroja tiek išorinius dirgiklius (garsus, šviesą, kvapus, judesį), tiek vidinius (kitų emocijas, subtilius socialinius signalus, savo pačių jausmus) [1].

Tai nėra sutrikimas ir nėra silpnumas. Tai – nervų sistemos nuostata, panaši į tai, kaip vienas fotoaparatas fiksuoja daugiau detalių esant silpnam apšvietimui, o kitas – mažiau. Abu fotoaparatai veikia teisingai. Tiesiog vienas jų sugeria daugiau informacijos iš tos pačios scenos.

Minioje ši savybė reiškia, kad jautrus žmogus vienu metu apdoroja gerokai daugiau signalų nei aplinkiniai – ne tik pokalbio turinį, bet ir dešimtis kitų dalykų vienu metu: veido išraiškas, balso tonus, erdvės garsus, šviesos mirgėjimą, kūno kalbą per kelis metrus aplink.

Ką rodo smegenų tyrimai

Neuromokslininkė Bianca Acevedo su kolegomis atliko smegenų vaizdinimo tyrimą, kuriame stebėjo, kaip žmonių, pasižyminčių aukštu jutiminio jautrumo lygiu, smegenys reaguoja žiūrint į artimų žmonių emocijas vaizduojančias nuotraukas. Rezultatai parodė, kad šių žmonių smegenų sritys, susijusios su empatija, dėmesiu ir savireflekcija, aktyvuojasi stipriau, nei įprastai [2].

Tai reiškia, kad tai, kas iš šalies gali atrodyti kaip „per didelis reagavimas“, iš tikrųjų yra nervų sistema, kuri tiesiog dirba intensyviau, apdorodama tą pačią situaciją giliau ir plačiau.

Jautrumas nėra dėmesio trūkumas savikontrolei. Tai gebėjimas pastebėti tai, ką kiti pastebi rečiau.

Kodėl minioje nuovargis ateina taip greitai

Minia yra būtent ta aplinka, kuri jautrią nervų sistemą apkrauna sparčiausiai. Vienu metu joje susikaupia dešimtys skirtingų garsų šaltinių, judesio, šviesos pokyčių, emocinių signalų iš aplinkinių veidų. Kiekvienas iš šių dirgiklių atskirai nėra didelis. Bet susumavus juos visus ir laikant nervų sistemą nuolat budrią keletą valandų, nuovargis kaupiasi žymiai greičiau, nei tose pačiose sąlygose kaupiasi žmogui, kurio nervų sistema tokius signalus filtruoja stambiau.

Svarbu suprasti: tai ne valios trūkumas. Tai ne „reikia labiau stengtis“. Tai fiziologinis apdorojimo greitis, panašus į tai, kaip kompiuteris, atidaręs daugiau langų vienu metu, sulėtėja anksčiau nei tas, kuris dirba su vienu langu.

Kodėl kartu su nuovargiu ateina ir kaltė

Dažnai jautrus žmogus, palikęs vakarėlį anksčiau nei kiti, jaučia ne tik nuovargį, bet ir gėdą. Aplinkoje, kuri vertina ištvermę ir bendrumą, poreikis pasitraukti anksčiau gali atrodyti kaip trūkumas. Tačiau ši gėda dažniausiai remiasi klaidingu lyginimu – tarsi visi žmonės turėtų vienodą nervų sistemos talpą, o tas, kuris pripildomas greičiau, tiesiog nepakankamai stengiasi.

Realybėje talpa skiriasi taip pat natūraliai, kaip skiriasi ūgis ar regėjimo aštrumas. Poreikis anksčiau išeiti iš triukšmingos aplinkos nėra ženklas, kad su žmogumi kažkas negerai. Tai ženklas, kad jo nervų sistema jau surinko tiek informacijos, kiek jai reikia tam vakarui.

Anksčiau išeiti iš minios – ne bėgimas nuo žmonių. Tai grįžimas pas save, kol dar yra iš ko grįžti.

Kaip praktiškai rūpintis savimi minioje

Yra keli paprasti būdai, padedantys jautriai nervų sistemai geriau ištverti socialines situacijas, neatsisakant jų visai.

Pirmas žingsnis – iš anksto numatyti trumpą pauzės vietą. Prieš einant į renginį, verta žinoti, kur bus galima keliom minutėm pasitraukti – tualete, lauke, tylesniame kambaryje. Pati žinia, kad pauzė pasiekiama, jau sumažina įtampą.

Antras žingsnis – atvykti anksčiau arba likti trumpiau nei kiti, be kaltės. Nebūtina ateiti į renginį tuo pačiu metu ir išeiti tuo pačiu metu kaip visi. Trumpesnis, bet kokybiškas dalyvavimas dažnai suteikia daugiau, nei ištvermė iki paskutinės minutės.

Trečias žingsnis – po socialiai intensyvios dienos sąmoningai skirti laiko nervų sistemai atsistatyti. Tyla, vienatvė, mažiau ekranų, mažiau dirgiklių – tai ne prabanga, o būtina dalis to, kaip jautri nervų sistema atsigauna.

Jautrumas kaip stiprybė, ne trūkumas

Ta pati savybė, dėl kurios minioje pavargstama greičiau, kitomis aplinkybėmis tampa dovana – gebėjimu giliai įsijausti, pastebėti tai, ko kiti nepastebi, sukurti artumą, kuris jaučiasi retai kur kitur.

Vėl vakarėlis, kita savaitė. Tas pats triukšmas, tas pats šurmulys. Bet šįkart, pajutęs, kad viduje pradeda kauptis nuovargis, neverti savęs pasilikti „kaip visi“. Tyliai atsisveikini, išeini anksčiau – ir šįkart be kaltės.

Namie, tyloje, jauti, kaip kūnas atsileidžia. Ne todėl, kad vengei žmonių. Todėl, kad pagaliau leidai sau tiek, kiek tavo nervų sistemai buvo tikrai reikalinga.

Šaltiniai: 1) Aron, E. N. & Aron, A. (1997), Journal of Personality and Social Psychology. 2) Acevedo, B. P. ir kt. (2014), Brain and Behavior.